Tvorų istorija. 2 dalis: Tvora pirmykštėse bendruomenėse


Ankstyvuoju paleolito laikotarpiu tvoros buvo statomos iš storų šakų ir įvairaus dydžio akmenų. Aišku, kad estetinio pasigėrėjimo tokios tvoros teikė mažai, buvo primityvios ir trumpalaikės, vis dėlto savo paskirtį jos atliko, nes prie įėjimo į urvą sustabdydavo didelį plėšrūną. Tuo istoriniu laikotarpiu tai buvo didelis pasiekimas. Po visiškai neveiksmingų įbrėžimų ant medžių ir šamanų užkeikimų - O loky, tu neateisi pas mus“! – tokios tvoros buvo revoliucinis proveržis. Tų laikų tvoros labiau priminė barikadas, pastatytas prie įėjimo į senovinį akmeninį būstą.
 

Tvora pirmųjų civilizacijų metu

 

Kartu su technologijų progresu keitėsi ir tvoros: jos buvo statomos vis ilgesnės, tvirtesnės ir gražesnės. Po to, kai huminidai išmoko pasigaminti akmeninius įrankius ir įvaldė ugnį, buvo pradėtos statyti tvirtos tvoros- užtvaros. Tokios užkardos buvo gaminamos iš užaštrintų medinių stulpų, tankiai vienas prie kito įkaltų į žemę. Tūkstančius metų toks tvoros tipas neprarado savo aktualumo ir tarnavo kaip sėkmingas ir patikimas techninių sprendimų pavyzdys: užkarda buvo paprasta, funkcionali ir tvirta, tačiau, kaip ir viskas šiame pasaulyje, turėjo trūkumų. Tokia tvora bijojo ugnies, reikalavo daug geros medienos, kurią galima būtų panaudoti daug efektyviau. Beveik visos didžiosios senovės civilizacijos (išskyrus, galbūt, mezoamerikiečių) gyveno tokiose vietovėse, kur situacija su mediena buvo gana prasta. Mesopotamijoje ir Egipte buvo puikūs dirvožemiai šalia Nilo, Tigro ir Eufrato, bet tankių miškų buvo nepakankamai, todėl tokias neolito laikų tvoras-užtvaras pakeitė akmeninės tvoros. Daugeliu atvejų tvoros, panašios į azijietiškus duvalus, buvo pastatytos iš molio, sutvirtinto rugių, kviečių ir nendrių stiebais. Tokios tvoros buvo gana patogios, masyvios ir prieinamos vietiniams gyventojams.

 

 





Susisiekite su mumis